Spalio 11 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie apaštališkąjį uolumą ir pakvietė susipažinti su šv. Juozapinos Bakhitos, buvusios vergės iš Sudano, liudijimu. Melskimės už Sudaną, kurį žaloja mažai viešumoje matomas konfliktas, pridūrė popiežius. Šventosios Bakhitos šlovė, pasak jo, peržengia sienas ir pasiekia visus, kurių tapatybė ir orumas yra neigiami.
Būsima šventoji, priminė popiežius Pranciškus, gimė 1869 metais Darfūre. Septynerių metų amžiaus buvo pagrobta iš šeimos ir parduota į vergovę. Tai pagrobėjai jai davė „Bakhitos“ („Lankomos sėkmės“) vardą. Mergaitė ėjo iš rankų į rankas, priklausė 8 šeimininkams, patyrė daug moralinių ir fizinių kančių, kūne turėjo daug randų, niekur negalėjo suleisti šaknų, įgyti tapatybės. Tačiau, kaip ji pati liudijo, vergystės laikotarpiu niekada nesijautė beviltiškai, nes jautė kažkokią paslaptingą jėgą, kuri ją stiprino.
„Tai matant man kyla klausimas: kokia yra šventosios Bakhitos paslaptis? Žinome, kad sužeistas žmogus dažnai pats žeidžia kitus. Engiamas žmogus lengvai pats tampa engėju“, – pastebėjo popiežius. Engiamųjų pašaukimas, pasak jo, yra išlaisvinti ne vien save, bet ir engėjus, atstatyti visų žmogiškumą. Engiamųjų silpnume gali atsiskleisti toji Dievo meilė, kuri išlaisvina abi puses. Šventoji Bakhita puikiai žinojo šią tiesą. Kai vieną dieną gavo dovanų mažą kryželį, labai jį brangino, nes niekada nieko neturėjo. O kai, žvelgdama į jį, pradėjo jausti gilų vidinį laisvėjimą, jaustis suprasta ir mylima, tad ir pati galinti suprasti bei mylėti. Tai buvo nauja pradžia.
„Viešpats trokšta man gera, todėl reikia trokšti gera kitiems, reikia juos užjausti“ – tokia buvo šv. Bakhitos esminė nuostata. Užjausti – jausti kartu – tuos, kurie kenčia nuo baisaus pasaulio nežmogiškumo, taip pat tuos, kurie daro klaidas ir elgiasi neteisingai ne juos teisinant, bet sužmoginant. To mus moko šventoji – sužmoginti vienas kitą. Kai esame apimti kovos, pasidalijimo, piktų jausmų logikos, nužmogėjame. O šv. Bakhita moko sužmoginti save pačius ir kitus.
Kai šv. Bakhita tapo krikščione, buvo perkeista šių Kristaus žodžių, kuriuos kasdien medituodavo: „Atleisk jiems, Tėve, jie nežino ką daro“ (žr. Lk 23, 34). Ji sakydavo, kad, jei Judas būtų paprašęs Jėzaus atleidimo, būtų jo sulaukęs. Galima pasakyti, jog visas šv. Bakhitos gyvenimas buvo egzistencinė atleidimo kelionė. Atleidimas yra švelnus Dievo prisilietimas. Atleisti, kad ir mums būtų atleista. Svarbu to nepamiršti.
Atleidimas iš tiesų išlaisvino šv. Juozapiną Bakhitą: atleidimas, kurį gavo iš gailestingosios Dievo meilės, ir atleidimas kitiems, kuris jai leido būti džiugia, laisva ir mylinčia moterimi. Net pačią tarnaitės būklę šv. Bakhita pradėjo išgyventi nebe kaip vergovę, o kaip laisvą savęs dovanojimą. Ji buvo parduota prieš savo valią, kad tarnautų. O vėliau laisvai apsisprendė tarnauti, kad dalintųsi kitų naštomis. Tai svarbus pokytis.
„Šv.Juozapina Bakhita savo pavyzdžiu rodo mums kelią, kaip pagaliau išsivaduoti iš vergovių ir baimių. Ji padeda mums demaskuoti mūsų veidmainystę ir savanaudiškumą, įveikti nuoskaudas ir konfliktus. Ir ji visada mus padrąsina. Brangūs broliai ir seserys, atleidimas nieko neatima, bet duoda. Ką mums duoda atleidimas? Orumą. Nieko neatima, bet suteikia orumą asmeniui, leidžia atsigręžti į kitus, pamatyti, kad jie tokie pat trapūs kaip mes, kad yra mūsų broliai ir seserys Viešpatyje“, – kalbėjo popiežius.
„Broliai ir seserys, atleidimas yra uolumo, kuris tampa gailestingumu ir kviečia į paprastą ir džiugų šventumą, tokį kaip šv. Bakhitos, šaltinis“, – spalio 11 dienos katechezės pabaigoje sakė popiežius Pranciškus.
Sveikindamas gausius bendrosios audiencijos dalyvius, popiežius kvietė atsigręžti į Mergelę Mariją, į kurią spalio mėnesį kreipiamės kaip į Rožinio Karalienę.
„Prašau kartu su ja ištvermingai melstis už visus kenčiančius badą, neteisybę ir karą, ypač už brangią ir kankinamą Ukrainą“, – kvietė popiežius.
Nuotr. ANSA
